Patarimai pradidantiesiams putpelininkams
Naudingos...
Kaip atskirti Faraono veislės patelę nuo patino:
Kaip atskirti Mandžiūrijos auksaspalvių veislės patelę nuo patino:
Apie putpelių reikalus
Tiems, kurie dar tik ketina užsiimti putpelių veisimu ir tiems, kurie jas jau veisia, noriu priminti: putpelė yra laukinis paukštis ir reikalauja šiek tiek kitokio dėmesio, nei kiti naminiai paukščiai.
Putpelė - smulkiausias vištinių šeimos atstovas. Prijaukinti šį paukštį pradėta palyginti neseniai - nuo IX amžiaus Japonijoje. Pradžioje putpelės laikytos tik dekoratyviniams tikslams, bet praeito amžiaus pradžioje putpelė perėjo į verslo paukščių kategoriją. Pramoninis putpelių veisimas suintensyvėjo ir pradėjo vystytis pokario metais, kai japonų mokslininkai priėjo išvados, kad putpelių kiaušiniai yra pati veiksmingiausia priemonė, kovojant su radioaktyvaus spinduliavimo sukeltomis ligomis.
Kuo gi įdomi putpelė? Šio paukščio labai intensyvi medžiagų apykaita ir kūno temperatūra dviem laipsniais (pagal Celsijų) aukštesnė, nei bet kurio kito žemės ūkio paukščio. Viena putpelių gyvenimo savaitė prilygsta 3,5 savaitės vištos gyvenimo, jų dauginimasis vyksta įspūdingai greitai — iki 5 kartų per metus. Iš vieno putpelės kiaušinio gaunamos 230-250 dozės vakcinos vištoms nuo Mareko ligos, o putpelių embrionai naudojami vakcinos nuo tymų, salmoneliozės, raupų, gripo ir kitų susirgimų pagaminimui.
Grįžkime prie sudėtingo ir paprasto klausimo apie putpelių laikymą. Paprasto todėl, kad paukštis dėl aukštesnės kūno temperatūros ir unikalaus savo pobūdžiu įgimto imuniteto labai atsparus ligoms. Tai iki minimumo sumažina paukščių vakcinavimo apimtis, vadinasi, sumažėja poveikis putpelių mėsos ir kiaušinių produkcijai, o tai maksimaliai priartina juos prie „natūralių“ (gamtinių) rodiklių. Biologinis paukščio atsparumas susirgimams mažina veterinarines išlaidas. Putpelininkystės prioritetams galima priskirti ir paukščių apgyvendinimo kompaktiškumą. Narvus laikant „baterijomis“ 12 m2 plote, juose puikiai jaučiasi iki tūkstančio vienetų. Tai taip pat įtakoja ekonomiškumą, nes savo terminių rodiklių dėka šaltuoju metų laiku paukštis sugeba pats save sušildyti. Sunkumams, mano nuomone, reiktų priskirti ypatingas paukščių laikymo sąlygas, pavyzdžiui, nemažai rūpesčių pradedančiajam putpelininkui gali sukelti skersvėjai. Bet apie viską iš eilės.
Geras patarimas pradedantiesiems putpelininkams – nesistenkite sutaupyti, įsigydami nebrangius paros amžiaus putpeliukus, nes jų laikymas pareikalaus nemažai Jūsų pastangų ir dėmesio. Pradėti veisti paukščius verta iš jaunų (apie 30 dienų) paukščių, juk būtent tokio amžiaus putpelės jau pakankamai sutvirtėję ir sugeba atlaikyti išbandymus, kuriuos jiems žada pradedantieji putpelininkai.
Putpelių mėšlas pasižymi ypač „stipriu“ aromatu, todėl iš karto reiktų apsispręsti dėl jo nuolatinės laikymo vietos, jeigu Jūs, žinoma, nesate pasirengę valyti narvą tris kartus per dieną. Keturių paukščių šeimynėlė puikiai įsikurs Jūsų bute, o laikant daugiau nei 20-30 vienetų - teks išskirti atskirą gyvenamąjį plotą. Daugelis įsigudrina laikyti paukščius apšiltintuose miesto butų balkonuose, bet tai gali išprovokuoti kaimynų skundus dėl kvapų vasaros metu ir dėl patinų giedojimo. Idealus variantas — atskira patalpa, rūsys arba paukščių ūkis.
Putpelės mėgsta gryną orą. Prieš apgyvendindami paukštį patalpoje, įsitikinkite, kad ji normaliai vėdinama. Oro ištraukimą reikia apskaičiuoti taip, kad oras patalpoje pilnai pasikeistų per 15-20 minučių. Tuo tikslu būtina išmatuoti patalpos kubatūrą ir įsigyti atitinkamus ištraukėjus, kurie naudojami skirtingu metų laiku ir sumontuojami ant vienos sienos viršuje ir apačioje taip, kad būtų išvengta skersvėjų. Apatiniai įjungiami šaltuoju metų laiku, kad būtų išsaugoma kiek galima daugiau šilumos patalpoje, o viršutiniai – vasarą, su priešingu tikslu - atvėsinti. Jeigu ištraukėjai pakankamai galingi, neverta įjungti jų visų vienu metu. Duokite galimybę orui patekti į patalpos vidų (be skersvėjų). Patalpa turi būti sausa, juk perteklinė drėgmė gali sukelti grybelių vystymąsi ant sienų ir putpelių imunitetas gali neatlaikyti. Sienas geriau padengti paprastomis kalkėmis. Jeigu finansinės galimybės neriboja – įrenkite kondicionierių su klimato kontrolės režimu ir praturtinimu deguonimi.
Prieš apgyvendinant paukštį į patalpoje, pasirūpinkite, kad iš jos būtų pašalintos dulkės. Tuo tikslu galima sumontuoti elektroninį dulkių gaudytoją — jų schemų internete yra daugybė.
Panagrinėsiu kai kuriuos konstrukcinius narvų ypatumus. Laukinėje gamtoje putpelės beveik nuolat būna krūmų, aukštos žolės pavėsyje, todėl narvai turi nors iš dalies patenkinti šį instinktą. Narvas iš keturių pusių (mažiems narvams – iš trijų) apsiuvamas tankia medžiaga, tam, kad būtų patenkintas natūralus paukščių prieblandos poreikis, kad putpelės būtų apsaugotos nuo skersvėjų ir nuo viena kitos sužalojimo kapojantis. Narvelio podugnį geriau pagaminti iš cinkuotos skardos, truputį ilgesnį už narvelio gylį, su kraštais iš trijų pusių (kad būtų patogiau valyti). Pailgintas podugnis išvaduos Jus nuo kasdieninio aplink narvus išbarstyto lesalo šlavimo.
Optimalus narvelio aukštis — 30 cm ribose, nors daugelis putpelininkų šią ribą sumažina iki 22-25 cm, o Japonijoje narvo aukštis iš viso 13 cm. Bet mažų narvelių nepatogumą galima pajusti jau pirmosiomis putpelių laikymo dienomis. Pirmiausiai, bus nepatogu „per galvas“ ieškoti konkretaus paukščio; antra, patinams sudėtingiau poruotis su patelėmis, dėl ko apvaisintų kiaušinių procentas šiuo atveju mažesnis už įmanomą; trečia, vakcinuojant paukščius apipurškimo būdu sudėtinga apipurkšti visus dėl neįmanomos prieigos narvelyje. Girdymo sistemą geriausiai patalpinti užpakalinėje narvo dalyje arba aplamai už jo ribų — tai apsaugos putpeles nuo bereikalingos drėgmės ir sušlapimo.
Dabar galite ramiai keliauti pirkti putpelių. Veisėjus reiktų rinktis labai kruopščiai. Pas gerą šeimininką – geri paukščiai. Nebandykite sutaupyti ir užsakyti paukščius su pristatymu. Jums reikia asmeniškai pamatyti putpelių laikymo sąlygas. Todėl reikia atkreipti dėmesį į toliau išvardintus dalykus.
1. Putpelė — aktyvus ir smalsus, nuolat judantis, (išskyrus popietinį arba naktinį miegą ar snaudulį) paukštis, labai domisi įvairiais blizgiais daiktais. Todėl priartinkite prie narvo pirštą su žiedu — sveikas paukštis būtinai juo susidomės. Ir, priešingai, jeigu paukštis narve susiraukęs, pašiaušęs plunksnas, be jokių aktyvumo ir smalsumo požymių — tai aiškus netvarkos požymis (priežasčių tam gali būti daug, bet apie tai vėliau).
2. Įdėmiai apžiūrėkite putpelių snapus ir kojeles. Gumbai pėdų srityje arba snapų susikreivinimas informuoja apie nepakankamą savininko dėmesį lesalams. Šie simptomai – tai požymis, kad trūksta vitaminų. Pajuodę pirštai, arba jų nebuvimas atsiranda, kuomet jaunikliai laikomi antisanitarinėmis sąlygomis, laiku neišvalomas „bruderis“ arba smulkus tinklas. Tokiais atvejais mėšlas, kuris yra gana lipnus, prilimpa prie kojelių ir išdžiūsta, deformuodamas paukščio galūnes. Nenutraukiant galūnės nulupti tokį „rutuliuką“ praktiškai neįmanoma (žinoma, jeigu nesėdi su paukščiu rankose ir nemirkai jo kojyčių virintame vandenyje keletą valandų). Mažylių pirščiukai labai trapūs ir, galų gale, „rutuliukas“ nukrenta kartu su apmirusia galūne.
3. Mėnesio amžiaus putpelės jau beveik pasiekia normalų savo dydį. Jeigu savininkas deda į Jūsų dėžutę skirtingo dydžio paukščius — ne visi iš jų gali būti mėnesio amžiaus. Norint nustatyti, ar tikrai Jums parduoda jauniklius, paimkite paukštį į rankas nugarėle į save ir apžiūrėkite plunksnas nugaros srityje ir žemiau sparnų. Jeigu ten yra normalios plunksnos, nesiskiriančios nuo likusios plunksnų dangos, tuomet, greičiausiai, mažas paukščio dydis susijęs ne su amžiumi, o su blogomis laikymo sąlygomis. O jeigu plunksnos šiek tiek neišsivystę arba jų aplamai trūksta — būkite tikri, kad Jūsų pirkiniui – nuo dviejų iki trijų savaičių amžiaus. Nors plunksnų iškritimas gali liudyti ir apie skersvėjų buvimą. Kad nesusipainiotumėte – įsitikinkite, ar narvuose nėra skersvėjų.
4. Jeigu jūsų perkamo paukščio nugaroje nėra plunksnų (daugiau šonuose), o pakaušis plikas — netikėkite savininko įtikinėjimais apie šėrimąsi ir kad tai greit praeis. Taip, tai praeis ir labai greitai kartu su paukščiu – jums siūlo seną dedeklę, kurią negailestingai eksploatavo patinai laisvo poravimosi režimu (paprastai jų amžius būna nuo 5 iki 10 mėnesių).
5. Atkreipkite dėmesį į apsiplunksnavimą. Jeigu jis kai kuriose vietose pažeistas arba jo iš viso nėra — ištirkite, ar paukštis neturi parazitų. Susidoroti su jais galima įprastais antibiotikų preparatais.
Tai rodikliai, kuriuos Jūs galite nustatyti vizualiai, nedarydami skrodimo ir laboratorinių tyrimų. Jeigu Jūs jau turite putpelių, tuomet nepatariu naujus paukščius iš karto įkelti į narvus pas nuolatinius gyventojus. Naujus paukščius būtina savaitę palaikyti karantine ir stebėti savo pirkinį – ar nėra nuslėptų problemų.
Nuo šio momento – sveiki atvykę į putpelininkų klubą! Toliau prasidės Jūsų nelengva kasdienybė, prižiūrint naujus augintinius, kurie už Jūsų rūpestį atsilygins vertingiausiu produktu – šviežiais putpelių kiaušiniais.
Autorius: Docenko Sergejus (Доценко Сергей), putpelininkas, Kraspovkos gyv., (с. Красповка), Simferopolio rajonas (Симферопольский район).